Internete yra gausybė informacijos apie tai, kad persileidimai yra tikrai dažni, kad akušerijoje tai normalus reiškinys, kad 20-50 proc. nėštumų (priklausomai nuo moters amžiaus) baigiasi persileidimu. Atrodytų tada, kas čia tokio. Persileidai ir pamiršai. Tačiau moterys išgyvena daugybė jausmų, jas aplanko begalė minčių.
Galvojau, kaip dideliai daliai moterų turėtų būti sunku jį išgyventi, jeigu ir man -- daug laiko ir pastangų įdedančiai į vidinės ramybės ugdymą (savo psichologinių žaizdų gydymą ir prisirišimų bei įsitikinimų paleidimą) -- užvirė galvoje chaosas: „Ar tikrai vaisius turėjo su gyvybe nesuderinamų apsigimimų, buvo gamtos klaida? Gal persileidimo kaltininkas Sinupret? Gal per jį nėštumas tapo nesivystančiu? O gal nereikėjo važiuoti tada į treniruotę? Gal nereikėjo mylėtis? O gal kaltas mano netikėjimas, kad laukiuosi? Aaa... dar prisiminiau -- juk, kai pradėjau savanoriauti Krizinio nėštumo centre pagalvojau, kaip aš galėsiu padėti kitoms moterims, jeigu neturiu sudėtingų patirčių/išgyvenimų šiame gyvenime: jokio krizinio nėštumo, jokio persileidimo... Gal šis kūdikis būtent ir atėjo duoti man tokią patirtį?“Nori nenori persileidimas kiekvienai kažką iškelia, kažką atneša, kažko išmoko...
Pirmoji savaitė po persileidimo ir truputį daugiau
Patį pirmą vakarą vyras man įjungė interviu, kur vienas vaikinukas pasakojo, kaip jam būnant dvidešimt kelerių metų iškilo prisiminimai iš tolimos praeities (kaip tik šiuo interviu 4 dienos iki persileidimo pasidalino draugė iš Danijos, bet tada neskyriau laiko jo peržiūrai). Vienas iš prisiminimų buvo, kaip jis ruošėsi ateiti -- gimti -- į Žemę. Vyrukas pasakojo, kad jo dvasia, gyvybės srautas, su kitomis sąmoningomis būtybėmis išrinko geriausias sąlygas jo augimui bei tobulėjimui, ir jis iškeliavo į būsimos mamos įsčias. Žinoma, kai ji pastojo. Čia jis pajuto daug tamsos ir baimės, nežinomybės -- tai buvo jo pojūčiai apie Žemę, kai pateko į jos energetinį lauką. Jo gyvybės srautas taip išsigando, kad nusprendė pabėgti ir atsitraukė. Mamai įvyko persileidimas. „Aš sukėliau mamai daug skausmo,“ -- kalbėjo jis... Šis interviu man atvėrė platesnę perspektyvą. Ir kažkiek atpalaidavo.
Kitą dieną gavau pasiūlymą skristi oro balionu. Jau kurį laiką apie tai svajojau, nes netoliese atsirado galimybė šiai patirčiai. Tačiau nuo vasaros pabaigos to tikrai nesitikėjau ir neplanavau: juk laukiausi. O dabar buvau „tuščia“. Priėmiau pasiūlymą ir pakilau į orą.
Dieną po to stipriau kraujavau. Reikėjo daugiau poilsio. Daugiau laiko praleidau lovoje, daugiau mąsčiau. Pavakary nusprendžiau sau labai detaliai apsirašyti persileidimo istoriją, pažiūrėti, ar dar kas nors mane kabina. Prirašiau keturis A4 formato puslapius. Niekas neiššaukė susijaudinimo, ašarų. Pakankamai neutraliai žvelgiau į įvykius. Buvo truputį keista. Jaučiausi nejautri. Atrodė, kad per mažai išgyvenu: žinojau, kad turėsiu išgedėti netektį ir tikėjausi daugiau emocijų.
Tą savaitę dažniausiai lankę mintys ir pojūčiai daugiausiai buvo susiję su fiziniu kūnu -- kūnas kraujuoja, valosi kaip po gimdymo, o kūdikio, dėl kurio taip vyksta, nėra. Kažkokia nesąmonė. Resursų švaistymas. Kraujavimas dėl nieko.
Būtent dėl tokios savijautos per pora savaičių perklausiau Kim Michaels audeo knygą „The Song of Life Healing Matrix“ (ją buvau skaičiusi daugiau kaip prieš metus). Ir skaičiau el. knygoje esančias maldas.
Šeštą dieną keliavau padėti mamai ruoštis jos gimtadienio šventei. Susitikau su jauniausia, bet jau suaugusia, sese, kuri nedrąsiai žvelgė į mane, nežinodama, ką sakyti, kaip elgtis. Nusišypsojau. „Man jau visai gerai,“ -- pasakiau. Ir ji tarsi atsipalaidavo.
Visam gyvenimo sūkury Facebook'e pamačiau, kad Krizinis nėštumo centras ar Neplanuotas nėštumas paskelbė pranešimą, kad yra renkama nuotolinė moterų, išgyvenusių kūdikio netektį, grupė. Nusprendžiau į ją įsirašyti su mintimis, kad gal galėsiu būti kuo nors naudinga kitoms moterims, o taip pat pagalvojau, kad gal toje grupėje iškils kažkas, ką aš nesąmoningai neigiu ar blokuoju ir todėl negaliu išgyventi netekties iki galo. Džiaugiuosi šiuo savo sprendimu.
Ką man atnešė ši patirtis
Būtent persileidimas buvo tas akstinas, kurio dėka pagaliau pradėjau rašyti tinklaraštį. Jis išjudino mane iš užstrigimo, neaiškaus lūkuriavimo. Jau pora dienų po jo žinojau, kad viskas, rašysiu, dalinsiuosi savimi.
Po persileidimo taip pat pradėjau tvarkyti tai, ko nespėjau iki nėštumo, o dėl jo buvo tekę atidėti, pavyzdžiui, pasidariau panoraminę dantų rentgeno nuotrauką ir susitvarkiau kurį laiką erzinusį dantį.
Taip pat nusprendžiau susitvarkyti su sinusitu, sustiprinti imunitetą. Atėjo pojūtis pabandyti tai padaryti per organizmo išsivalymą. Pora savaičių iki Kalėdų nevartojau pieno produktų; nuo Naujųjų metų dvi savaites žaliavalgiavau; galiausiai pradėjau kepenų valymo procesą.
Dėka persileidimo sudalyvavau moterų, patyrusių kūdikio netektį, grupelėje. Nuostabi patirtis. Nuostabiai stiprios moterys. Be galo brandžios moterys. Didelis atvirumas, palaikymas, buvimas. Tokioje grupelėje išmokau pasakyti: „Negaliu paimti tavo skausmo, bet esu su tavimi. Palaikau tave tavo jausmuose (nelengvas palaikymas, kai negali apkabinti... tokia ta nuotolinio susitikimo romantika) “ Dar kartą suvokiau, kad dalinimasis yra galingas įrankis.
Persileidimas į viršų iškėlė nepasitenkinimą tuo, ką turiu, tuo, kaip vyksta dalis mano gyvenimo. Pajaučiau, kad noriu kitaip. Tai padėjo viską perkratyti, peržiūrėti, iš naujo apgalvoti. Suorganizavau pora susirinkimų su šeimyna, kur visi galėjo siūlyti, kaip gerinti šeimos santykius, ko mums trūksta, o po susirinkimų surašėme nutarimus (pvz.: kasdien bent 20 min lauke, tėtis skaito pasaką 20 h, mama paguli šalia prieš naktį bent 5 min, 1-2 x/sav. visos šeimos užsiėmimas -- piešimas, žaidimas, dūkimas lauke), kurių, kiek tik pavyksta, laikomės. Taip pat suvokiau, kad mielai deleguočiau dalį savo atsakomybių vyrui, kad turėčiau išskirtinį laiką daryti tai, kas man svarbu. Šiek tiek turėjo praeiti laiko, kad tai suprasčiau. Pasikalbėjome. Pasiūliau jam būti vakarienės šefu ir jauniausios dukros paruošėju miegoti. Be didelio entuziazmo, bet sutiko. Iš komforto zonos juk nelengva pajudėti. Suprantu tai, nes užsisukimas buityje, tam tikra prasme, buvo mano komforto zona. Panašu, kad įsisąmoninau tai tik po netekties.
Ačiū jai už visus pokyčius mano gyvenime!
Papildyta 2021-02-06: sausio 28 d. pajutau/suvokiau, kad viskas, šis gyvenimo etapas baigėsi, šis patyrimas išgyventas, išbūtas, išjaustas; aš esu visiškai laisva nuo jo.
Nuorodos
Moterų po kūdikio netekties savitarpio pagalbos grupėje psichologė Rūta papasakojo apie vienos moters, kuri išgyveno 4 persileidimus, sukurtą puslapį. Štai jis: https://laukiancios.lt/
Interviu su minėtu vaikinuku: https://www.youtube.com/watch?v=mwp0MVuecU4&feature=youtu.be&fbclid=IwAR1wFebMuG6r9LntJMA0HC22hNey_JKa7E1Kw43OPDNvJtSlsXqkZBFvDtc
Krizinio nėštumo centras FB: https://www.facebook.com/DaiktuKudikiamsPaieska ir https://www.facebook.com/neplanuotasnestumas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą