Naujausio gimdymo istorija

Gimdymo terminas pagal paskutines mėnesines buvo nustatytas spalio 22 d. Dukroms sakiau, kad kūdikis turėtų gimti spalį – tarp spalio 8 ir 31 d.

Pati tikėjausi, kad mažylis pasirodys iki spalio 22 d., o dar geriau iki pilnaties – spalio 20 d. Tad kai šios dienos ėjo ir praėjo, šiek tiek nusivyliau. Tą nusivylimą išsakiau draugei, o ji mane nuramino, kad būtent per pilnatį ir tikisi mano gimdymo. Juk paprastai pilnatis sujudina vandenis.

Slinko dienos. Atrodė, kad vaikutis laukia, kol susitvarkysim įvairius dalykus, užbaigsime tam tikrus darbus. Man kilo mintis, kad gal mažylis laukia, kol baigsis pilnatis, kad sumažintų kraujavimo tikimybę (28 d. prasidėjo delčia).

Spalio 25 d. pakalbinau kūdikį gimti į šį, kad ir nelabai tobulą, pasaulį, nes jis jau vis tiek pasirinko čia ateiti, ir naktį iš 25 į 26 d. prasidėjo sąrėmiai. Nuo 1 iki 2:30 sąrėmiai kartojosi kas 8-10 min. ir buvo pakankamai stiprūs ir ilgi (trukmė apie 1 min). Nusprendžiau keltis ir ruoštis, apsirengiau gimties marškinius: jau visai apsidžiaugiau, kad vaikelis sugalvojo gimti, kad ir naktį,– bet pastoviniavusi svetainėje pagalvojau dar pabandyti pamiegoti ir, jeigu sąrėmiai pradės kartotis, kas 5 min, tik tada keltis. Tačiau jie pradėjo retėti. Ir šiek tiek po 3 val. visai liovėsi. Vėl truputį nusivyliau.

Spalio 27 d. pasiskambinau ginekologei, kad pasiteiraučiau, ar priimtų apžiūrai, kai sueis 41 sav., t. y. spalio 29 d. Ji pasakė, kad tą dieną važiuočiau į skyrių, kuriame planuoju gimdyti ir ten su personalu nutarti kaip elgtis toliau. Tai supratau, kaip pasiūlymą likti namuose. Nors vis būdavo neramių minčių kaip čia bus, kada sugalvos gimti mažylis. Galvojau, kad jeigu negims iki lapkričio 1 d., tada važiuosiu prisiduoti. Pradėjau galvoti, kad galbūt ateinantis mažylis man nori atnešti kitokių patirčių, tokių kaip skatinimas, o gal net Cezario pjūvis.

Spalio 28 d. prieš pietus draugė pajudino mane su ribozo skara. Po to išėjome pasivaikščioti. Parengiamieji sąrėmiai vėl sustiprėjo ir padažnėjo, bet grįžus namo – nurimo. Paieškojau informacijos, kas gali paskatinti gimdymą (pora skatinimo metodų su vyru taikėme maždaug kas 3 d.). Pasirinkau pasivaikščiojimus. Kitą rytą apėjau 3 km ratuką aplink kaimą. Vakare vėl išėjau pasivaikščioti – nuėjau dar pora kilometrų.

Spalio 30 d. kažkur nuo 7 val. ir vėl prasidėjo parengiamieji sąrėmiai. Vyko nuolat maždaug keturi per valandą. Buvau pasiryžusi eiti ir šiandien. Šįkart nuėjau 1,5 km prieš pietus: palydėjau pora dukrų pas močiutę pažaisti ir nuėjau pažiūrėti kaip sekasi talka kuriamoje ugdymo(si) erdvėje. Vėliau truputį padėjau mamai. Sąrėmiai lydėjo visą dieną – tai dažnesni, tai retesni (3-6 x/val.). Vakare palindau po karštu dušu: pas mus šeštadienis pirties diena, bet šiandien niekas nespėjo jos užkurti, tad pasimėgavau tekančiu vandeniu. Atėjo mintis, kad jau galėčiau pagimdyti ir naktį. O ruošiantis gultis kažkodėl pagalvojau, kad vandenys man paprastai nubėga gimdymo pabaigoje. Su ta mintimi ir atsiguliau miegoti, kažkur apie 22 val. Per miegus pajutau tekantį šiltą vandenį. „Vandenys. Man nubėgo vandenys“, – kažką tokio pasakiau ir pažiūrėjau į laikrodį. Buvo kelios minutės iki 23 val. Vyras nemiegojo, skaitė straipsnį. Sakė, kad po jo kaip tik planavo padėti telefoną ir miegoti. Paprašiau, kad man paduotų neperšlampantį paklotą. Apsimiegojusiai buvo sunku gerai paaiškinti, ko noriu. Kai tik jį gavau, nužingsniavau į tualetą. Kol suvaikščiojau pirmyn atgal praėjo maždaug 7 min, o per jas įvyko 3 sąrėmiai. Supratau, kad gimdymas tikrai prasidėjo. Truputį pradėjau blaškytis tarp noro ruoštis ir sąrėmių. Vyras suskubo apsirengti ir paklausė, gal reikėtų paskambinti ir pakviesti draugę. Paėmiau telefoną, bet paskui nusviedžiau ant lovos ir pasakiau, kad tegu jis skambina, nes aš nebegaliu. Jis taip ir padarė. Kol draugė atvyko, tarp sąrėmių vyrui sakiau, ką reikia paruošti: paprašiau, kad paklotų man mankštos kilimėlį, ant jo neperšlampantį patiesaliuką ir tada paklodę. Gimties marškinių rengtis nebenorėjau. Man buvo karšta, nors kalbant drebėjo žandikaulis ir visa aš virpėjau. Vyras net kelis kartus pasitikslino, ar man nešalta. Per sąrėmius siūbuodavau keturiomis arba klūpodavau įsikniaubusi į lovą. Draugė atvyko per kokių 15 min. Sakė, kad dar taip greitai niekada nebuvo susiruošusi. Tarp sąrėmių paglostydavo man nugarą. Po vieno intensyvaus sąrėmio sukniubau klūpsčia prie lovos, ant jos pasidėjau rankas ir paguldžiau galvą. Pertrauka atrodė tikrai ilga. Paklausiau, gal tai poilsis prieš stangas. Atsakymas buvo – gali būti. Ir tikrai užėjus naujai bangai norėjau stumti. Pradėjau ramiai ilgai kvėpuoti. Draugė pasakė, kad nereikia iškvėpuoti stangų. Prasidėjo stūmimas. Bandžiau pakeisti poziciją į klūpėjimą ant vieno kelio: taip pagimdžiau dvi paskutines dukras, – tačiau buvo labai nepatogu. Likau klūpėti. Gavau patarimą lekuoti, kad stūmimas būtų švelnesnis. Pora kartų palekavau, bet buvo sudėtinga. Tiesiog norėjosi leisti ir padėti greičiau užgimti vaikučiui: juk jis jau keliavo per vartus! Nežinau, kiek laiko truko stanga (gal kokias 3 min), bet per ją kūdikis visas įkrito man į rankas. Švelniai pravirko. Trumpam. Priglaudusi prie pilvo mažylį atisėdau. Virkštelė buvo trumpa, tad aukščiau kilstelti negalėjau. 23:38 gimė berniukas. Mažas, bet tvirtas. 46 (o gal 47) cm ir 3420 g.

Išlaukiau. Sulaukiau.