Paprastai su naujais žmonėmis susipažįstame prisistatydami vardu ir kartais trumpai papasakodami apie save. Aš į prisistatymą pažvelgsiu šįkart šiek tiek kitaip.
Man tėvai suteikė Agnės vardą. Ar AŠ ESU Agnė? Nemanau [šypsausi]. Bet, taip, aš prisistatau šiuo vardu. Ir su juo tapatinuosi -- atsiliepiu juo kviečiama, pasirašau juo. Juk visiems tenka turėti vardą, kad galėtume susišnekėti ir mažiau sumaišties būtų. Ir vardas paprasčiau ir maloniau nei skaičius ar bet kokių raidžių derinys. Įsivaizduokite, kviestų jus, pavyzdžiui, asmens kodu!
Pasakodami apie save mes iš tikrųjų dažniausiai pasakome, su kuo šiuo metu save tapatiname. Ir taip apsibrėžiame savo tapatumą. Taigi, aš esu moteris, mama, namų šeimininkė, žmona, dukra, šeimotyros magistrė... Gana aiškiai suprantami tapatumai. Tačiau turime ir slaptų ar nesąmoningų susikurtų tapatumų, slypinčių pasąmonėje, kurie apsprendžia mūsų elgesį, požiūrį į gyvenimą ar save. Tuos tapatumus galime perimti iš šeimos, draugų ir/ar visuomenės bei galime susikurti patys -- sakydami „aš esu...“. Kai kurie siejasi su tikėjimu (sakyčiau, giluminiai), kiti su vaidmens perėmimu/priimimu.
Mano supratimu, Vakaruose yra du pagrindiniai giluminiai tapatumai: vargšas nusidėjėlis (tapatumas, persmelkęs visuomenę dėl katalikų bažnyčios įtakos) bei išsivysčiusi beždžionė (tapatumas, kilęs iš tikėjimo, ne religijos dogmomis, o viena iš mokslo teorijų), -- ir du pagrindiniai vaidmenų: aukos (aš nieko negaliu, nemoku, nežinau; čia viskas per mane; aš visada kalta(-as) ir t. t.) ir agresoriaus (tai tavo kaltė; tu visuomet taip elgiesi; netikša; galvok, ką darai; kam iš vis tau sakau, vis tiek nieko nesupranti ir pan.).
Dar kiti tapatumai susiformuoja dažnai kartojant, vadinant save kažkuo: aš esu višta (gaidys), aš esu kvaila(-as), aš esu nerangi(-us) ir t. t. ir pan. Tarsi įrašome tai į save, į savo identiteto lygmenį. Turbūt ne veltui Biblijoje iš liepsnojančio krūmo Dievas prisistato Mozei žodžiais AŠ ESU, KAS ESU, neįvardindamas savęs ir taip parodydamas, kad kiekvieną akimirką jis pasilieka teisę keistis, nuspręsti su kuo tapatintis, kuo būti, kad kiekvieną akimirką jis gali save apsibrėžti iš naujo, sakydamas aš esu. Kadangi mes esame savo gyvenimo dievai-kūrėjai, mūsų žodžiai mus kuria ir esame, kuo sakomės esą. Todėl svarbu pagauti, kaip apibūdiname save. Daug geriau save programuoti teigiamomis afirmacijomis: aš esu grakšti(-us), aš esu švelni(-us), aš esu mylinti(-is) ir mylima(-as), aš esu karalienė (karalius)... Nors žodžiai jau pasireiškia fiziniame lygmenyje (apie identiteto ir fizinį bei kt. lygmenis, kaip aš tai suprantu, parašysiu vėliau).
Kartais tapatumus mums sukuria kiti žmonės, kurie mus nuolat kaip nors vadina. Žinoma, mes patys juos prisiimame. Ypač lengvai juos priima vaikai, nuolat netikšomis ir kvailiais tėvų, mokytojų vadinami. Gerai, kad paauglystėje, jaunystėje ir suaugę turime galimybę savo tapatumą keisti. Tik svarbu prisiimti atsakomybę už save.
Aš užaugau praktikuojančių katalikų šeimoje. Buvau labai uoli katalikė tiek būdama vaiku, tiek paauglystėje. Turbūt ne nuostabu, kad tapatinausi su vargše nusidėjėle ir buvau aukos vaidmenyje (lyrinis nukrypimas: mano tėvai -- geri žmonės; retas vaikystėje turi tokius tėvus -- be žalingų įpročių, mylintys vienas kitą, noriai užsiimantys su vaikais ir jų charakterio ugdymui skiriantys nemažai dėmesio). Dažnai verkdavau, nes gyvenimas blogas ir neteisingas, klausdavau kodėl man? Ir gyvenimas tikrai dažnai buvo sunkus. O tiksliau toks atrodė.
Būdama septyniolikos susipažinau su vaikinu, kuris padėjo man pamatyti, kad galiu keisti savo tapatumą, kad galiu nebebūti auka, kad nesu nusidėjėlė, kad aš esu ta, kuo save laikau. Tiesa, lūžis įvyko gal 20-ies, o gal vėliau. Tiksliai nepamenu, bet žinau, kad jau buvome susituokę. Tai buvo labai nelengvas periodas, nes palikau katalikybę, kuri tampriai siejosi su minėtais nusidėjėlės ir aukos tapatumais, ir tarsi bedugnė prasivėrė po manimi. Praradau pagrindą. Praradau nuo vaikystės augintą ir puoselėtą tapatumo jausmą. Atrodė, kad gyvenime nėra nieko, už ko galėčiau kabintis; žemė slydo iš po kojų. [Todėl puikiai suprantu, kodėl žmonės taip stipriai kabinasi į visą gyvenimą turimus įpročius -- nors šie ir trukdo gyventi, -- kodėl taip sunkiai nori paleisti sena ir pereiti prie naujo.] Po truputį pradėjau statyti naują tapatumą (Žemėje be jo niekaip): AŠ ESU dvasinė būtybė; AŠ ESU daugiau nei kūnas; AŠ ESU Dievo dukra, bendrakūrėja, gebanti kurti su Kūrėjo duodama šviesa... Trumpai apibrėžiant: atsakingos už save dvasinės būtybės tapatumą, kuri nuolat gali tobulėti ir kuri priima, kad nėra kaltų, jei ji supyko, pratrūko, nuliūdo, apsidžiaugė. Aš pati pasirenku reakcijas į savo gyvenimo situacijas.
Šis didelis tapatumo pokytis pakeitė mano gyvenimą iš esmės.
P. S. Per gyvenimą(-us) prisikaupė daugybė šiukšlių, kurias tenka iškuopti, kol galėsiu pilnai priimti bendrakūrėjos tapatumą, kol galėsiu pasakyti: „Aš ir mano Tėvas esame viena.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą