Paskutinis įrašas galėtų suteikti įspūdį, kad aš tapau tobula arba kad mano gyvenimas tapo tobulas. Toli gražu. Tiesiog naujo tapatumo statybos keičia požiūrį į daugelį dalykų, suteikia džiaugsmo. Stebėdama save iš šono pamatau, kas man manyje nepatinka, ir renkuosi tai keisti. O kartais nemalonius/nepatogius dalykus padeda pastebėti vyras ir vaikai (jų turiu 4).
Pavyzdys:
Aukos požiūris. Anksčiau neretai save grauždavau dėl nesuspėtų darbų, nesutvarkytų namų, irzdavau, kai aš „po prakaitu“ dirbu, o kiti ilsisi ir nepasisiūlo padėti. Dažnai susierzinimas prasiverždavo, ir galėdavau apšaukti namiškius. Arba iš mano lūpų imdavo sklisti tokie ir panašūs žodžiai: „Kodėl aš viena turiu tvarkytis? Jūs tik viską verčiat, o tvarkytis nepadedat. Aš labai pavargau. Visko viena nesuspėju. Skauda nugarą. Dirbu nuo ryto iki vakaro dėl jūsų, o jūs man nenorite padėti...“ Ir juos tardavau dar ką nors lankstydama, valydama.
Teisuolės požiūris. Man iš tikrųjų atrodydavo, kad niekas gerai padėti man ir negali, nes tik aš viena žinau kaip viską „teisingai“ sutvarkyti, kur ką padėti ir kaip kas turi atrodyti.
Tokioje situacijoje aplinkiniai paprastai tik dar labiau vaikščiodavo pakampiais, kad išvengtų mano frustracijos ir pykčio, nenoriai man padėdavo.
Man nepatiko, kad nuolat buvau pavargusi, kad buvau visų tarnaitė, bet nežinojau, kaip tai pakeisti. Kai eilinį kartą iš lūpų išsprūdo žodis: „Pavargau“, vyras tarė: „Tai prigulk, pailsėk.“ Mane toks pasakymas pribloškė -- kaip aš galiu pailsėti, kai yra tiek daug padaryti. Tai ir išrėžiau piktai jam į akis. O jis, berods, atsakė, kad darbai nepabėgs. Tiesa. Ir jo darbai nepabėgdavo, kai jis prisėsdavo paskaityti ar priguldavo kojas ištiesti. Kadangi aš sau to neleisdavau, tai jo toks elgesys mane irgi iš pusiausvyros išmušdavo. Buvau išmokusi/įsitikinusi, kad ilsimės tik naktimis ir sekmadieniais.
Naujo požiūrio kūrimas. Dėka atsipalaidavusio vyro teko perkratyti senuosius požiūrius. Tada būtent ir supratau, kad juos didžiąja dalimi atsinešiau iš savo šeimos (nieko nekaltinu, nes požiūriai susiformuoja priklausomai nuo mūsų reagavimo į aplinką; augdami mes kiekvienas pasiimame iš aplinkos, tai, ko mums reikia, ar tai, kas mums atliepia, todėl vienoje šeimoje augę vaikai niekada jos nepalieka su visiškai vienodais įsitikinimais/požiūriais). Išnagrinėjau šiuos įsitikinimus iš visų pusių ir supratau, kad jie man nėra naudingi ir taip pat žeidžia santykius su kitais. Karts nuo karto pajutusi nuovargį atsiguldavau nusnūsti 10-15 min. Dažniausiai pabusdavau su darbų sąrašu galvoje, ko toliau reikės griebtis arba net negalėdavau užmigti, nes nepadaryti darbai sukosi galvoje. Bet pirmas žingsnis buvo žengtas. Vėliau išmokau leisti sau neiššlavusi grindų ramia sąžine eiti žaisti su vaikais -- kad vieną dieną neiššluosiu, tai nieko nenutiks, o vaikai tai greitai auga, -- ir vakarienei išvirti makaronus, vietoj sveiko troškinio, kad galėčiau skirti daugiau laiko savo laisvalaikiui.
Naujas požiūris. Supratau, ko siekiau -- gyventi tvarkinguose ir švariuose namuose, nes tokiuose gyventi gera. Tačiau suvokiau, kad tik pailsėjusi galiu tuo džiaugtis. Ir pradėjo kurtis naujas ratas. Kai esu pailsėjusi, esu ir geresnės nuotaikos. Tad prisijungti prie darbų/tvarkymosi dažniau kviečiu entuziastingu balsu ar meiliu prašymu, turiu daugiau kūrybiškų minčių šį procesą padaryti linksmesnį (pvz., tvarkytis su mėgstamomis dainomis, šokant, už mini apdovanojimą, ne daugiau kaip 15 min ir daugiau negalima 😆). Ir dažniausiai į tai būna atsakoma teigiamai. Taip pat visi mokomės padėti daiktus į jų vietas bei pasidaliname pareigomis, kas ką turi sutvarkyti. Kiekvienas vaikas pasikloja savo lovą (išskyrus mažiausias), nusineša (ir išsiplauna) savo indą, iš skalbinių krūvos pagal galimybes išsirenka ir susideda rūbus į jų vietas. Dalį savo darbų (pvz., dažniau indų plovimą, skalbinių džiovimą žiemą
(vasarą džiauna vaikai), rečiau maisto gamybą, grindų šlavimą/plovimą)
deleguoju ir pailsėjusiam/nepervargusiam vyrui (ne visada toks būna). Perfekcionizmą padėjau į šoną. Mokomės visi kartu -- kas tvarkytis, kas perleisti tvarkymąsi 😊.
P. S. Gerų patarimų kaip patobulinti namų tvarkymą radau Giedrės Bagdonienės knygoje „Tvarkos maniakės išpažintis“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą