Tikras netikėtumas

Sausio 20 d. įrašą vasario 6 d. papildžiau sakiniu: sausio 28 d. pajutau/suvokiau, kad viskas, šis gyvenimo etapas baigėsi, šis patyrimas [past. persileidimas] išgyventas, išbūtas, išjaustas; aš esu visiškai laisva nuo jo.

Apie tą dieną, kažkur vasario pradžioje, pradėjau gerti antibiotikus nuo sinusito, kuris vis dar nepaleido, buvo paūmėjęs. Sugėriau, berods, 10 d. kursą (tiksliai jau ir nepamenu). Vasario 15 d. laukiau mėnesinių. Laukiau ir kitą dieną, ir dar kitą. Bet jų nebuvo. Kilo mintis: „Gal pastojau?“ Bet ją nuvijau šalin ir pradėjau skaityti, ar antibiotikai gali išreguliuoti ciklą. Radau informacijos, kad gali. Tačiau aš gėriau palyginti nestiprius, todėl didelio disbalanso neturėjo būti. Vasario 18 d. dėl visa ko įsigijau nėštumo testą. Nepasirodžius mėnesinėms vasario 20 d. jį pasidariau. Rezultatas buvo teigiamas. Aš laukiuosi! Galvoje mintys sumišo, išsigandau: juk netrumpai gėriau antibiotikus. Jie galėjo pakenkti kūdikio vystymuisi. Juos vartojau pačioje nėštumo pradžioje, labai jautriame vystymosi laikotarpyje. Pradėjau „googlinti“. Radau, kad mano vartoti antibiotikai priskiriami tai grupei, kuri neturėtų sukelti žalingo poveikio besivystančiai gyvybei. Tai šiek tiek nuramino. Po to -- kaip ir visada iš ryto, kol vaikai miega -- pradėjau skaityti knygą, kurią studijavome su grupele bendraminčių. Kim Michaels „Laisvė nuo Ego Žaidimų“. Ir joje buvo žodžiai, kurie mane visai atpalaidavo, davė kitą perspektyvą: „Užduokite sau klausimą: „Kas blogiausio galėtų nutikti? Ar tai neleistų man išmokti savo pamokų ir save transcenduoti? (...) tikrasis gyevnimo tikslas yra jūsų dvasinis augimas, tai reiškia, kad turite potencialą pasimokyti iš kiekvienos situacijos. Daugelis žmonių daugiausiai paaugo iš didžiausių tagedijų. Tuo nenoriu pasakyti, kad turėtumėte laukti tragedijos; tiesiog turėtumėte suvokti, kad net jeigu nutiktų pats blogiausias dalykas, tai nereikš jūsų dvasinio augimo pabaigos.“ Man tai buvo labai stiprus atsakymas į iškilusias dvejones ir baimes.

Vėliau mobiliajame telefone atsidariau ciklo stebėjimo programėlę OvuView (iš visų bandytų duočiau aukščiausią įvertinimą :)) ir pasižiūrėjau, kada gi galėjau pastoti. Pagal žymėjimus sausio 29 d. turėjo būti ovuliacijos diena (tądien maudė kairį šoną). 3 dienos iki ir 3 dienos po šios dienos buvo meilės vakarai. Labiau tikėtina, kad pastojau būtent 29 d., nes spermatozoidai palankioje aplinkoje gali išgyventi iki 5 d. (gal pražiopsojau vaisingas gleives), o kiaušialąstė gyvybinga būna tik parą (natūralaus šeimos planavimo žinios).

Atrodė neįtikėtina, nes sausio 28 d. pajutau/suvokiau, kad viskas, šis gyvenimo etapas baigėsi, šis patyrimas [past. persileidimas] išgyventas, išbūtas, išjaustas; aš esu visiškai laisva nuo jo.

Taigi atsilaisvinau, atsivėriau naujam gyvenimo etapui ir tuo pačiu naujam gyvybės srautui, kuris iškart pasinaudojo proga.

P. S. Šį įrašą norėjau parašyti jau seniai, tačiau pavasario ir vasaros sūkury laikas praskriejo nepastebimai...