Iš įrašo vidurio: Spalio 25 d. važiuodama pirkti dujų, kitų prekių ir sutvarkyti poros reikalų sugalvojau giedoti giesmes. Antra atėjusi į galvą giesmė labai stipriai surezonavo. Ją giedodama pradėjau verkti.
Tarp visų sinusito gydymo reikalų ir prastos savijautos, neskubėjau registruotis pas ginekologę dėl B grupės streptokoko tyrimo (kraujo tyrimai buvo geri, išskyrus, kritęs hemoglobinas, tad gavau gerti Tardyferon -- gryną geležį). Nekeliavau pas ją 36 savaitę -- rugsėjo 21 d. Po tepinėlio paėmimo gydytoja padarė echoskopiją. Kūdikis (pagal pamatavimus) tobulai atitiko einančią savaitę. Gydytoja išdavė ir lytį.
- Oi, gal nereikėjo Jums sakyti? Gal nenorėjote?
Bet iš tikrųjų buvau visai nieko prieš sužinoti.
- Galite rinkti vardą, -- pasakė.
Ir iš tikrųjų grįžusi namo nusprendžiau peržiūrėti baltiškųjų vardų sąrašą. Iš jo išsirašiau man visai patikusius vardus. O dabar to lapelio niekur neberandu... 😃 nepamenu, kur padėjau. Atmintis šiuo metu labai neveikia.
Maždaug po savaitės pasiskambinau dėl B grupės streptokoko tyrimo rezultatų. Jie buvo neigiami. Ir tas pradžiugino.
Maždaug iki spalio 18 d. padėjau vyrui darbuotis prie statomo priestato -- darėme kanapių betono sienas. Pakaitomis krėsdavom ir maišydavom. [Draugės juokėsi, kad ir pagimdysiu verandoje, kad „lizdelio sukimo“ sindromas pas mane aukštesniame lygyje.] Tą dieną vyrui pasakiau, kad prie statybų nebedirbsiu, nes jau noriu pabūti ramiau, ilsėtis. Pradėjau intensyviau tvarkytis namuose. Susitvarkiusi nurimau, kad jau kūdikis gali ateiti. Tačiau namai spėjo dar keliolika kartų būti apversti ir aptvarkyti, o mažylis dar spurda įsčiose. Į pabaigą eina 41 savaitė. Kartais būna neramu, o kartais visiškai nurimstu.
Atrodo, kad vaikutis laukia, kol susitvarkysim įvairius dalykus: užbaigsime priestato sienas, bus vandens (25 d. darbininkai baigė kasti naują šulinį), bus dujų (šios baigėsi 24 d.). Mamai ir porai draugių pasiguodžiau, kad gal laukia, kol baigsis pilnatis, kad sumažintų kraujavimo tikimybę (o baigsis rytoj -- 28 d. prasideda delčia).
Spalio 25 d. važiuodama pirkti dujų, kitų prekių ir sutvarkyti poros reikalų sugalvojau giedoti giesmes. Antra atėjusi į galvą giesmė labai stipriai surezonavo. Ją giedodama pradėjau verkti. Viešpatie, paliesk./ Mano širdį keisk./ Padaryki ją ištikimą tau./ Viešpatie, paliesk./ Mano širdį keisk./ Padaryk mane tokį kaip ir tu. Pr.: Nes tu Kūrėjas,/ Aš kūrinys./ Taisyk ir keisk mane,/ Meldžiu tave. Supratau, kad paskutiniu metu tikrai būnu pakankamai suirzusi, kalbu piktoku, pakeltu tonu, supratau, kad užsisukau kažkokiame šablone, ir giliai esantys įsitikinimai reiškiasi tokiu būdu. Giesmės metu išgyvenau katarsį ir nusprendžiau judėti pirmyn. Pakalbinau kūdikį gimti į šį, kad ir nelabai tobulą, pasaulį, nes jis jau vis tiek pasirinko čia ateiti.
Naktį iš 25 į 26 d. prasidėjo sąrėmiai. Nuo 1 iki 2:30 sąrėmiai kartojosi kas 8-10 min. ir buvo gan stiprūs ir ilgoki (trukmė apie 1 min). Nusprendžiau keltis ir ruoštis: jau visai apsidžiaugiau, kad vaikelis nusprendė gimti, kad ir naktį, -- bet pastoviniavusi svetainėje pagalvojau dar pabandyti pamiegoti ir, jeigu sąrėmiai pradės kartotis, kas 5 min, tai tada keltis. Tačiau jie pradėjo retėti. Ir šiek tiek po 3 val. liovėsi.
Tagi nėštumas vis dar teka, dar nepasiekė savo vandenyno...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą