Dar būdami nesusituokę su vyru kalbėjomės, kiek vaikų norėtume turėti. Man tuo metu buvo 18 metų, o jam 24. Abu sutarėme, kad 5 vaikai mums būtų nei per daug, nei per mažai: abu esame iš šeimų, kur mamos pagimdė po 6 vaikus.
Kai buvau 23-ejų metų jau turėjome du vaikus. Juokiausi, kad, kai būsiu 30-ies jau turėsime visus 5. Likus 3 mėn. iki 28 gimtadienio gimė ketvirtas vaikas.
Tada supratau, kad norisi didesnio tarpo tarp vaikų nei 2 metai ir keli mėnesiai. Taip pat nusprendžiau, kad vaikui palankiausia gimti ir man gimdyti balandžio-liepos mėn. -- kadangi jau turėjome visais metų laikais gimusius vaikus, galėjau daryti tokią prielaidą. O dėl pakankamo darbo stažo planuoti gimimo dieną buvo geriausia ne anksčiau kaip gegužę.--Nė vieno iš vaikų labai tiksliai neplanavome, tiesiog buvome atviri jų atėjimui. Kai jausdavau, kad tikrai nenorėčiau pastoti, griežtai laikėmės natūralaus šeimos planavimo (NŠP) taisyklių (naudojome simptoterminį metodą).--
Viską tiksliai paskaičiavau. Liepą vyrui paaiškinau, kad pradėti kūdikį būtų šiek tiek per anksti. Tad nukėlėme tai į rugpjūtį. Besinaudodama NŠP metodais nustačiau vaisingas dienas. Jomis ir pasinaudojome. Mėnesinių laiku nesulaukiau. Pirmas nėštumo požymis. Kažkaip sunku buvo patikėti, kad taip iš karto pavyko. Vyras pajuokavo: „Net neįdomu, kiek mažai man reikėjo stengtis.“
Pirmąkart parsisiunčiau programėlę vaisiaus augimui sekti.
Buvau nusprendusi nėštumo testo nepirkti. Tačiau kažkaip nuolat man iškildavo abejonė, ar tikrai laukiuosi. Sunku patikėti, kai nieko nematai. Vyras buvo garantuotas -- tikrai, nes pasikeičiau. Nepaisant to, kad gilinausi į vidinę ramybę, tapau daug emocionalesnė, nekantri, dažniau pakeldavau balsą ant vaikų. Be to neleisdavau vyrui prisiliesti prie spenelių, kurie tapo be galo jautrūs (dėl šios priežasties galutinai nutraukiau jauniausios dukros žindymą). Taip pat pasitaikydavo, kad pabėgdavau nuo pusryčių stalo prigulti, nes pasidarydavo bloga. Bet kadangi nebuvau užtikrinta, nors sekiau nėštumą programėlėje ir kalbėjausi apie jį su vyresnėmis dukromis, galiausiai, kai nėštumas turėjo būti kažkur 9 sav., įsigijau nėštumo testą. Pasidariau. Ir, žinoma, jis buvo teigiamas.
Pas ginekologę planavau eiti ne anksčiau kaip 13-tą nėštumo savaitę. Anksčiau nemačiau priežasties ten lankytis. Kaip ir dalintis su kitais, kad laukiuosi (išskyrus vieną draugę). Planavau pranešti šią žinią per mamos gimtadienį.
11-tą nėštumo savaitę, spalio 10 d. ryte bebendraujant su draugais per messenger, pajutau labai pažįstamą kvapą, bet tada nesupratau, kas jį skleidė. Tai paaiškėjo, kai apsilankiau tualete -- tas kvapas, pasirodo, buvo kraujo -- kasdieninis įklotas buvo visas raudonas. Buvau šokiruota. Labai išsigandau. Gal tai persileidimas? Puoliau skaitinėti internete, kodėl gali kraujuoti. Prieš tai ar po to, jau nebepamenu, kritau ant lovos ir pradėjau raudoti prislopintu balsu. Mintyse sukosi: kodėl? kas? Kreipiausi į kūdikį su klausimais: „Ar tau nepatiko, kad esu tokia pikta? Gal mano abejonės?..“ Vyro nebuvo namie -- buvo išvežęs vyresnėles į būrelį. Neturėjau į ką įsikniaubti. Susitvardžiau dėl likusių vaikų. Nuraminau mintis. Parašiau pažįstamai akušerei. Ji pasiūlė šią dieną išbūti ramiai, daugiau pailsėti, pagulėti, nesitampyti. Jeigu kraujavimas nėra gausus, labiau tepantis, tai gali būti placentos implantacija. Šiek tiek nurimau.
Prieš pietus pradėjau tvarkytis virtuvėje: atsisėdusi ant kėdės po truputį ploviau indus. Šiandien turėjo atvažiuoti vyro mama ir sesuo su vaiku. Norėjosi kažkiek apsitvarkyti. Kaip tik tuo metu jos ir atvažiavo. Nepuoliau jų pasitikti, kaip paprastai, likau sėdėti virtuvėje. Pasakiau, kad prastokai šiandien jaučiuosi. O dieverė iš karto paklausė: „Gal laukiesi?“ Nenorėjau atsakyti. Bet negalėjau meluoti. „Taip,“ -- išlemenau. Anyta ir vyro sesuo pradėjo džiaugtis, klausinėti, kada turėtų gimti vaikutis? Mintyse galvojau, kad nereikia čia taip džiaugtis, kad niekas nėra aišku...
Nieko daugiau iš tos dienos neprisimenu. Tik numanau, kad vyrui pasakiau apie kraujavimą ir nuteikiau, kad gali tekti važiuoti į ligoninę. Berods šiek tiek kalbėjau apie tai ir su drauge.
Naktį pajutau, kad pradėjo karts nuo karto mausti pilvą. Iš karto nesupratau, kas vyksta. Paryčiui nudiegė mintis -- gal tai sąrėmiai. Miegoti nebegalėjau. Nuėjusi į tualetą vėl pamačiau kraują. Grįžusi į lovą atsisėdau ir pradėjau skaityti maldą-apsaugą, taip vadinamą šaukinį, Arkangelui Mykolui. Nebaigiau. Maudimas stiprėjo. Pasakiau vyrui, kad greičiau važiuojam. Gal dar yra kokia galimybė išgelbėti kūdikį (skaičiau, kad būna kažkokiais atvejais tokia galimybė).
Susiruošėm. Išvykom. Vaikai liko su anyta ir dievere.
Kai pasiekėm plentą pradėjau toliau skaityti šaukinį. Per sąrėmius sustodavau. Nebegalėdavau. Norėjosi padejuoti, pasimuistyti sėdynėje. Sąrėmiai buvo tikrai stiprūs. Vienu momentu padėjau skaityklę į šalį ir nebepaėmiau. Per vieną iš bangų pajutau, kad pasidarė labai silpna. Pasakiau vyrui, kad alpstu. Nepamenu, ar pravėrėm langą, ar ne, ar po to buvo dar sąrėmiu, ar ne. Nieko nepamenu. Buvo pritemusi sąmonė.
Prieš pat Vilnių viskas nurimo. Turėjau suprasti, kad išgimdžiau, bet nenorėjau. Galvojau, kad dar yra šansų.
Priėmime dėl COVID situacijos vyras turėjo likti už durų. Viduje buvo tuščia. Užpildžiau dokumentus. Minutės laukiant gydytojos slinko labai lėtai. Pagaliau priėmė apžiūrai. Kaip supratau ginekologė ir studentas. Po kraujo paėmimo ir lavinos klausimų paprašė sėstis į apžiūros kėdę. Nusimoviau kelnes. Paketas buvo perpildytas. Atsisėdau. Gydytoja tik pradėjusi apžiūrą pasakė, kad viskas, kad vaisius pasišalinęs, tiesiog, kadangi sėdėjau išstūmimo metu, viskas susilaikė makštyje... Pagal gimdos dydį nėštumo trukmė gavosi 10,5 sav.
Po apžiūros dar teko luktelėti kraujo tyrimo rezultatų, kurie parodė, kad kraujas puikus.
Gavau rekomendacijas ir buvau išleista namo.
Nepamenu kelionės. Tik tiek, kad visai nemažai kalbėjau. Apie kažką. Logiškai. Buvau visai rami. Nuvykome balsuoti. Šiems rinkimams ypač daug ruošiausi, domėjausi, galvojau netgi būti stebėtoja -- buvau išsiėmusi stebėtojo pažymėjimą. Aišku, po tokių patirčių man atrodė, pabalsuoti yra pakankama. Balsuojančiųjų, berods, tuo metu daugiau nebuvo. Ėjau pro balsavimo komisiją pas atžymėtojus. Kaip stebėtojas sėdėjo mano artimas giminaitis. Visi juokavo. Viena moteris pasiteiravo, kaip vaikai, ar neserga. Kaimiškoje vietovėje vieni kitus kažkiek pažįsta. O viduje man virė -- žmonės mato tik išorę, jie nemato mano vidaus; jie nežino, kas man šiandien ryte nutiko, kur aš buvau, ką pergyvenau; nėra sudėtinga užsidėti kaukę (paradoksas, tada buvau su medicinine kauke) ir šypsotis, apsimesti; o žmonėms ir nereikia apsikrauti mano bėdomis, gal todėl ir nemato...
Kai tik įvažiavome į savo kiemą ir vyras užgesino variklį, pravirkau iš širdies gelmių. Kodėl tik dabar? Turbūt dėl saugumo pojūčio. Paleidau išorinį protą, kuris valdė kaukę, ir leidau išsiveržti jausmui. Vyras apkabino ir šiek tiek taip pasėdėjom automobilyje.
Įžengus vidun kažkuri iš viešnių pasiteiravo: „Na, kaip.“ Turbūt su pagieža atsakiau, kad viskas, štai, kodėl vakar nereikėjo džiaugtis, kad laukiuosi, ir nėriau į miegamąjį. Čia atėjo dukra. Jai irgi turėjau paaiškinti, kas nutiko ir kodėl vaikutis mus paliko. Gal jam nepatiko, kaip mes tarpusavyje bendraujame, kad pykstamės; gal jis turėjo su gyvybe nesuderinamų apsigimimų; gal man reikėjo šios patirties, todėl man ją ir davė; gal...
Po pietų mamai (buvo likusi savaitė iki jos šventės), tėčiui, sesėms ir broliams, su kuriais dažnai susitinkam, parašiau ir išsiunčiau laišką:
Tikslus planas. Gyvenimo smūgis. O gal dovana? II dalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą