Keturi lygmenys

Kiekvienas į pasaulį žvelgiame skirtingai, savitai. Net tos pačios šeimos vaikai -- aš viską matau, vertinu, priimu kitaip nei mano broliai ir sesės. Kodėl taip yra? Kas tai lemia?

Vieni mokslininkai teigia, kad vienareikšmiškai aplinka, kiti -- kad žmogaus fenotipas, kuris apsprendžia, ką žmogus iš aplinkos pasiims sau (kiekvienas ima tai, kas jam svarbu, reikalinga, o gal net būtina išgyvenimui (mergaičių vilkų šeimoje pavyzdys, kuriuo savo teiginius remia ir pirmieji mokslininkai)).

Antrasis aiškinimas man artimesnis, nes ne tik skirtingai elgiamės beveik identiškose situacijose, bet ir tą pačią informaciją kiekvienas priimame skirtingai, išgirstame ir fiksuojame skirtingus dalykus, tuos, kurie mums aktualūs, reikšmingi. Ir tai lemia, kaip aš suprantu, mūsų kiekvieno turimi suvokimo filtrai, esantys keturiuose lygmenyse, keturiuose kūnuose: fiziniame (išorinio proto), emociniame (jausmų), mentaliniame (minčių), identiteto (tapatumo).

Identiteto (tapatumo) lygmuo -- pats subtiliausias lygmuo. Man jis siejasi su pasąmone, su tuo, tarsi ko mes negalime keisti, mūsų gelme. Tai baziniai įsitikinimai apie tai, kas aš esu, ką aš galiu daryti/keisti ir ko negaliu. Žmonių gyvenimuose pasitaiko tapatumo krizės. Jos, matyt, ir paliečia šią gelmę. Tada žmonės pradeda kelti egzistencinius klausimus, iš esmės keistis, keisti savo mąstymą. Taip nutiko vyrukui, kurio istorija yra pateikta Rabindranato R. Maharadžo ir Deivo Hunto knygoje „Vieno guru mirtis“ (labai aiškiai aprašyta „duobė“, kurioje žmogus atsiduria, kai tarsi praranda pagrindą). Taip nutiko ir man, kaip aprašiau anksčiau. Taip nutiko daugeliui žmonių. Tik skirtingai. Nes turime skirtingus tapatumus ir galime pasirinkti iš daugybės tapatumų. Ir visai sveika, kai tai nutinka nuolat, tik mažesniais žingsneliais, kai plečiame savo identiteto lygmenį ir artėjame prie vienovės pajautimo.

Mentalinis (minčių) lygmuo -- aiškesnis, labiau „apčiuopiamas“ lygmuo: savo mintis įvardinti galime. Nors daug jų praplaukia tarsi nepastebėtos, daug jų kyla tarsi nežinia iš kur. O būna, kad mąstome sąmoningai, nukreipdami mintis tam tikra linkme, pasirinkdami, ką galvosime.Mintis keisti atrodo daug lengviau nei savo tapatumo jausmą. Tačiau jos didele dalimi priklauso nuo to, kuo mes save laikome.

Emocinis (jausmų) lygmuo -- dar labiau matomas, juntamas lygmuo. Dažniausiai mums sunku nuslėpti savo emocijas (mintis -- vieni juokai). Ypač, jei sukyla stiprūs jausmai: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, nusivylimas... Juos išduoda mūsų laikysena, balso tonas, veido išraiška. Tačiau padirbėję su savimi galime išmokti sustabdyti besiveržiančią emociją.
Paprastai emocijos kyla dėl mūsų minčių apie kažką, buvusios/esamos/būsimos situacijos vertinimo. Intensyviai įsisukame į mintis ir užplūsta jausmų banga.

Fizinis (išorinio proto) lygmuo -- mums pats aiškiausias lygmuo, veiksmų lygmuo. O nuo ko priklauso, kaip mes elgiamės? Nuo mūsų identiteto, nuo mūsų minčių ir nuo sukilusių emocijų. Labai sunku elgtis priešingai negu galvojame, negu jaučiame (praktiškai neįmanoma). Bet būna žmonės bando pradėti keistis nuo šio lygmens -- keisti mitybą, elgesį ir t. t., nesigilindami į aukštesnius lygmenis. Todėl kartais atrodo, kad tai yra be proto sunkus darbas, kova su vėjo malūnais.

Jei kyla klausimų -- kviečiu juos užduoti.